Kiek kalbų reikia mokėti Lietuvos žmonėms?

Šiandieniame pasaulyje dominuoja anglų kalba. Tačiau ar tikrai lietuviams užtenka mokėti tik anglų kalbą? Ar (ir kodėl) reikia mokėti daugiau užsienio kalbų?
Teigiama, kad kartu su gimtąja kalba reikėtų mokėti bent vieną kalbą iš Vakarų valstybių, ir vieną kalbą iš Rytų šalių. Šiuo atveju, dauguma lietuvių moka rusų ir anglų kalbas. Tai rodo tam tikrą šios taisyklės atitikimą. Atsigręžimas į Vakarų šalis, jų kultūrą skatina lietuvius mokėti daugiau vakarietiškų šalių kalbų, o geografinė padėtis neleidžia pamiršti rytų šalių kalbų, pavyzdžiui, rusų.

Tačiau net ir labai mažos ar unikalios kalbos žinojimas duoda milžinišką privalumą ją mokančiam žmogui, nes jam atsiveria papildomos galimybės. Įsivaizduokite restorano meniu. Jeigu žinome vieną kalbą – matome kelis pasirinkimus, jeigu žinome antrą kalbą – matome dvigubai daugiau pasirinkimų. Šiuo atveju, trečios kalbos žinojimas atvers dar platesnį pasirinkimą ir suvokimą.

Kalbant apie Lietuvos kontekstą, svarbu pasakyti, jog lietuviai geriau nei latviai ir estai moka anglų kalbą, bet prasčiau vokiečių kalbą. Taip pat turėtume suprasti, ką reiškia gerai mokėti užsienio kalbą. Dažniausiai pakanka mokėti užsienio kalbą B2 lygiu, kuris leidžia įdėmiai klausytis pašnekovo, palaikyti pokalbį, išreikšti savo nuomonę. Kitais žodžiais tariant, mokant užsienio kalbą B2 lygiu, galima suprasti pašnekovą ir vystyti pokalbį. Kitas pavyzdys – B2 lygis leidžia bent 80 proc. suprasti žiūrimo filmo turinį. Šie kriterijai leidžia įsivertinti, ar tikrai mokame užsienio kalbą B2 lygiu.

Grįžtant prie klausimo apie lietuvių kalbų mokėjimą, svarbu pasakyti, jog lietuviai moka anglų kalbą. Tačiau mažiau sėkminga padėtis yra analizuojant antros ar trečios užsienio kalbos mokėjimą, kurių mokėjimo lygis Lietuvoje yra labai silpnas. Jeigu pažiūrėtume į Europos šalių kontekstą, tai matytume, kad lietuviai mažai moka prancūzų, lenkų, vokiečių kalbas.

Tai labai priklauso ne tik nuo geografinės, istorinės padėties, bet ir nuo požiūrio. Pavyzdžiui, beveik visos Skandinavijos šalys teikia tam tikras dotacijas užsienio kalbų mokymuisi. Todėl egzistuoja įvairi pasiūla: trijų ar daugiau mėnesių užsienio kalbų kursai Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir pan. Jeigu žmonės, ypatingai jaunuoliai prieš universitetą ar po universiteto baigimo, vyksta į šiuos kursus, jie gauna finansinę paramą iš valstybės. Ir tai yra tikrai gudru ir sveikintina, nes tik po trijų mėnesių kalbos mokymosi įvyksta tikrasis virsmas, tikrasis pasinėrimas į kalbą. Todėl bent pusė Skandinavijos šalių gyventojų kalba dviem užsienio kalbomis ir daugiau kaip 30% puikiai kalba trimis užsienio kalbomis.

Kyla klausimas, kodėl Lietuvoje nėra tokios švietimo politikos? Tai gali būti susiję su valstybės ištekliais, bet taip pat labai priklauso ir nuo žmonių supratimo apie užsienio kalbų mokymąsi ir mokėjimą.

Turėtume suvokti, jog šiuolaikinis globalus pasaulis pasižymi sparčiai besikeičiančia informacija. Kalbų nemokėjimas reikalauja vertimo, o informacijos supratimas užsienio kalba atveria kelius į pirminius informacijos išteklius. Tad užsienio kalba atveria greitus kelius prie reikiamos informacijos.

Kitas klausimas – greitų užsienio kalbų išmokimo metodologijos, kurios siūlo kalbą išmokti per kelias savaites. Jos tėra skirtos skubantiems žmonėms, kurie nori mokėti kalbą, tuo pačiu neturi laiko mokytis, bet nori susimokėti už nenorą mokytis.

Tad užsienio kalbų mokytis reikia, nes tai atveria kelius į pasirinkimus, galimybes ir globalaus pasaulio privalumus.