Kai žuvys mokomos lipti į medį

Kartą Albertas Einšteinas yra pasakęs, kad „kiekvienas yra genialus, tačiau jei tu vertinsi žuvies gebėjimą įlipti į medį, tai ji visą savo likusį gyvenimą manys, jog yra negabi ir kvaila“. Deja, kaip bebūtų gaila, šiandieninėje švietimo sistemoje vis dar bandoma mokyti žuvis ne tik laipioti medžiais, bet ir versti jas bėgioti. Taip milijonai jaunų žmonių yra verčiami tapti serijiniais robotais, o ne unikaliomis, kritiškai mąstančiomis asmenybėmis. Ar bent įsivaizduojate, kiek jaunų mokyklinio amžiaus vaikų save dažnai palygina su ta žuvimi, laiko save negabiais, beviltiškais ir visiškai save nurašo dėl mokykloje įgytų nepilnavertiškumo kompleksų.

Daugelyje mokyklų vis dar per mažai dėmesio yra skiriama vaikų individualumo, kūrybiškumo ir asmeninių gebėjimų atsiskleidimui, nes teorinės žinios yra svarbesnės už savęs pažinimą. Visas mus supantis pasaulis nesustojamai keičiasi, o šiuolaikinės technologijos tobulėja taip sparčiai, kad mes ne visada spėjame sekti, kuris išmaniojo telefono modelis yra pats naujausias. Taip ir mūsų galimybės kasdien plečiasi, vis suteikdamos daugiau laisvės komunikuoti, atrasti, išmokti, pažinti ar patenkinti savo smalsumą. Tad kodėl to pažinimo tempo ir visų technologijų progreso nepritaikius mūsų švietimo sistemai, kuri metai iš metų nesikeičia, išlieka konservatyvi, reglamentuota, kurioje viskas gana griežtai apibrėžiama taisyklėmis ir disciplinomis? Sakykite, ar jūs su nostalgija prisimenate savo mokyklinius metus? Ar jums neatrodo ta metafora apie žuvį, lipančią į medį, absurdiška? Juk ji atspindi mūsų švietimo sistemą, kuomet iš skirtingų gebėjimų turinčių vaikų yra reikalaujama tų pačių kompetencijų. Kodėl yra keliami klausimai ar sprendžiamos užduotys, jei jų atsakymai yra žinomi ir, tikėtina, pagrįsti tik viena „tiesa“? Pamoka vis dar primena gerai organizuotą gamybos liniją, kur per numatytą laiką reikia pagaminti atitinkamą kiekį detalių. Tai visai neprimena erdvės, kurioje galėtum atsiskleisti, laisvai reikšti savo nuomonę ir kartu su klasės draugais kūrybiškai ieškotum galimų užduoties sprendimo būdų. Mokytojas tuomet veiktų kaip moderatorius, stebėtojas iš šalies, nukreipiantis diskusijas ar atsakymo paieškas tinkama linkme. Dabar gi jis atlieka prievaizdo ar kontrolieriaus funkciją, kategoriškai vertindamas ir nubrėždamas ribas, kad tilptų į pamokos laiką ir spėtų „išeiti“ programą, kuri yra privaloma, norint išlaikyti baigiamuosius egzaminus.

Vis dar bijome pokyčių, tačiau pasaulyje yra begalė gerosios praktikos pavyzdžių. Pvz., Norvegijoje jau 40 metų vienoje mokykloje nėra tradicinių pamokų ir disciplinų dėstymo. Visa mokymo sistema yra pagrįsta patyriminiu mokymu per įvairias projektines veiklas. Mokytojas sukuria įvairias situacijas ir siužetus, o mokiniai juose dalyvaudami atlieka įvairias tarpdisciplinines užduotis, kai į vieną pamoką yra integruojama ir matematika, ir fizika, ir geografija, ir užsienio kalba – priklausomai nuo to, kokių žinių reikalauja projekto metu gauta užduotis. Taip mokiniai yra skatinami bendradarbiauti, ugdyti savo kūrybiškumą ir kritinį mąstymą, pateikti savo įžvalgas ir grupėje aptarti gautus rezultatus. Mokiniai nėra vertinami pažymiais, todėl jie nepatiria streso, konkuruodami dėl jų su savo klasės draugais. Mokytojas vertina jų kompetencijas ir pasiekimų lygį, kas padeda pačiam mokiniui įsivertinti savo progresą.

Kai kuriose Amerikos mokyklose taip pat siekiama mokslo disciplinas pateikti per realias gyvenimiškas situacijas, atliekant įvairias projektines užduotis. Mokiniui yra pateikiamas kompetencijų sąrašas, kur parašyta, ką jis turi išmokti semestro eigoje, kad jam pasibaigus, gautų įskaitą. Visi mokiniai mokykloje yra grupuojami pagal amžių, o ne gebėjimus ar suvokimo lygį, todėl jų žinių patikrinimas yra orientuotas į vaiko stiprybes ir interesus, kas ateityje jam bus reikalinga, integruojantis į darbo rinką.

Lietuvoje dar tik pradedame apie tokius būtinus švietimo sistemos pokyčius kalbėti viešai ir garsiai, tačiau valstybinėse mokyklose progresas vyksta vis dar vangiai – gal dėl to, kad sunku iš esmės pakeisti tai, kas buvo sėkmingai paveldima iš kartos į kartą. Privačiame švietimo sektoriuje yra tokių puikių pavyzdžių, kaip darželių ir mokyklų, kuriuose mokiniai mokosi, tyrinėdami juos supančią aplinką ir aktyviai dalyvaudami mokymo ir pažinimo procese. Kai kalbame apie sąmoningumo, kūrybiškumo, savivertės, asmens saviraiškos laisvės svarbą, gal tuomet verta žengti tą lemtingą žingsnį ir plačiai atverti mokyklų duris pokyčiams, kur vaikai gali tapti aktyviais mokymo proceso kūrimo dalyviais, o ne pasyviais vykdytojais? Tada ir mokykla visam gyvenimui liks mielu prisiminimu, o ne didžiausiu košmaru ar katorga.