Sigita Jurkynaitė: mano (sėkmės) istorija

Kviečiame skaityti Sigitos Jurkynaitės istorijos apie sėkmingas studijas užsienyje ir gal būt pasisemti įkvėpimo. 😉

Sėkmės istorija

Į Angliją išvažiavau mokytis iš karto po mokyklos baigimo. Ne dėl to, kad man buvo blogai Lietuvoje ar nepasitikėjau švietimo sistema. Tiesiog tada “jau buvo galima”: Lietuva buvo ką tik įstojusi į Europos Sąjungą ir jauniems žmonėms atsivėrė iki tol ne taip dažnai minti keliai. Apie mokslą ir gyvenimą užsienyje tuomet žinojau nedaug. Neturėjau ten išvykusių draugų ar giminių. Anglijoje, Lutone, studijavo giminaičio buvusi klasiokė (devintas vanduo nuo kisieliaus), iš kurios pavyko išsiaiškinti tik tiek, kad visi studentai ten susiranda darbą. Buvau tvirtai įsitikinusi, kad po trejų metų studijų grįšiu namo, nes “aš ne kokia emigrantė”.

Ir grįžtu – labai dažnai. Bet šiuo metu Lietuvoje negyvenu. Tie studijų metai Anglijoje, vėliau mokslai Amsterdamo universiteto koledže (Nyderlanduose), mainų programa Toronto universitete (Kanadoje) parodė man, kaip esu ištroškusi pasaulį pažinti iš arti: traukė naujos kultūros, žmonės, kalbos, maistas, istorijos… Draugai iš viso pasaulio, žinios apie įvairiausius mokymo(si) būdus, tarptautinės karjeros galimybės pasirodė besą tai, ko aš norėjau, bet nebuvau sau įvardijusi. Ir tuomet jau buvo nesvarbu, kokiomis priemonėmis teks to siekti. Anglijoje naktimis dirbau oro uoste, Amsterdame ploviau indus kavinėje, Toronte gyvenau rūsyje, kuriame buvo namo šeimininkės skalbykla. Bet nei karto per studijų metus nepasakiau, kad man neįdomu mokytis, kad nepatinka kuris nors dalykas, kad blogai dėsto ar bando “sukirsti”. Man taip patiko mokytis!

Tarptautinis išsilavinimas

Ką mokiausi, dabar jau nebėra taip svarbu, nes aš ne gydytoja ar architektė. Nors ant diplomų parašyta “BA Arts”, vietoj konkrečių pavadinimų aš rašyčiau tiesiog “tarptautinis išsilavinimas”. Nes tas išsilavinimas susideda ne tik iš to, ko išmokau užsienio universitetuose, bet ir diskusijų su mąstančiais kitaip, nei aš ir gyvenančiais visai kitokius gyvenimus; iš gebėjimo prisitaikyti naujose vietoje, tuo pačiu metu nepamirštant, iš kur aš ir saugant savitą tapatybę; iš tarpkultūrinės kompetencijos, kultūrinio jautrumo ir tolerancijos; iš savyje atkapstytų asmeninių savybių, humoro jausmo ir pasitikėjimo savimi. Sąrašą galiu tęsti, bet manau, kad mintį supratote. Studijų metais daug skaičiau, bet ir labai daug augau kaip Pasaulio pilietė ir kaip Pasaulio lietuvė.

Pasaulio pilietė

Nesupraskite manęs klaidingai – tikrai nemanau, kad toks išsilavinimas yra kiekvienam. Mano charakteris ir interesai man nuo mažens kuždėjo, kad aš noriu išvažiuoti ir sugrįžti, išvažiuoti ir vėl sugrįžti, kažką išsivežti, paskui parvežti: žinių, patirties, gyvenimo būdo, kontaktų. Galbūt kažkam gyvenimas užsienyje atrodo, kaip išėjimas iš savo komforto zonos (ir tai taip pat gali būti puiki patirtis), bet aš, studijuodama skirtingose šalyse, jaučiausi kaip į tą zoną sugrįžusi (“zona” toks įdomus žodis šiame kontekste).

Mano vidinis balsas mane atvedė ten, kur dabar esu. Dirbu tarptautinėje IT organizacijoje, daug keliauju po pasaulį: taip tęsiu savo niekad nesibaigsiantį išsilavinimą. Jeigu ir jums kažkas šnabžda, kad studijos užsienyje padarytų jus laimingus, o vėliau – sėkmingus, klausykit jo ir pirmyn! Dabar informacijos ir pagalbos yra labai daug, o pasirinkimų, rodos, dar niekada nebuvo tiek daug.  

Bandykit ir važiuokit – grįžti visuomet bus kur.

Sigita